Titulinis › Roberto Petrausko blogas: Kodėl „Žalgiris“ netampa geresnis?

Roberto Petrausko blogas: Kodėl „Žalgiris“ netampa geresnis?

2015-12-02 16:26

Šiandien visi šnekės apie tai, kokia gyvybiškai svarbi Žalgiriui yra pergalė – žūtbūtinis mūšis prieš Turkijos čempionus. Be abejo, daug kalbama bus ir apie pralaimėjimus „Panathinaikos“, „Lokomotiv“ ir „Nevėžiui“. O, neduok Dieve, pralaimėjus, Gintaro Krapiko galvos bus reikalaujama garsiau, nei Liudviko XVI per Prancūzijos revoliuciją. 

Tačiau aš pirmiausia norėčiau pakalbėti apie Lietuvos čempionus ištikusios krizės priežastis. Trumpam grįžkime į prieš metus Kaune vykusią dvikovą tarp „Žalgirio“ ir „Dinamo“. Tuomet paskutinėmis sekundėmis Davidas Andrsonas metimu su bauda išgelbėjo savo komandos sezoną, išvesdamas ją į „Top 16” etapą. Ten „Žalgiris“ ir vėl nieko ypatingo nenuveikė ir, kaip jau tapo įprasta, tarp aštuonių geriausių Europos komandų nepateko. 

Tačiau tuomet niekas per daug iš komandos ir nesitikėjo. Tai buvo antrasis post-Romanovo eros sezonas, o komandos gerbėjai galėjo tik džiaugtis, kad Kaune žaidžia tokios klasės žaidėjas, kaip Andresonas, kuris joje atsirado tik ypač gero komandos vadybos darbo dėka. Veteranų, jaunimo ir Jankūno su pagaliau atsiskleidusiu Milakniu mišinys nebuvo tas, iš kurio laukta skambių pergalių. Retoriniu klausimu išlieka ir Gintaro Krapiko likimas, jei nebūtų pavykę paskutinę sekundę įšokti į jau nuvažiuojantį „Top 16“ traukinį. 

Kas pasikeitė per metus? Komandą paliko du svarbiausi praėjusio sezono krepšininkai – neabejotinas komandos lyderis Jamesas Andersonas ir LKL finalų MVP Artūras Milaknis. Juos pakeitė Lietuvos rinktinės startinio penketo nariai Mantas Kalnietis ir Renaldas Seibutis, tik dėl traumos joje nežaidęs Martynas Pocius ir ką tik universitetą pabaigęs Olivieris Hanlanas.

Matematinė logika sako, kad keturi – geriau, nei du, tačiau krepšinio aikštelėje ji veikia ne visuomet. Tikrai nesakau, kad šio sezono komanda yra blogesnė, nei praėjusio. Juo labiau, kad ir pernai „Žalgiris“ patyrė ne vieną apmaudų pralaimėjimą. Tiesa, ne 30-ies taškų skirtumu. 

Lengviausia bendrą žaidėjų vertę komandai įvertinti būtų jų pelnomais taškais – lygindami dviejų praėjusio sezono lyderių statistiką, su šių metų keturių gynėjų grandimi, pamatytume nerimą keliančius skaičius – 24,5 prieš 22. Žinoma, į Milaknio ir Andersono aruodą patenka reguliaraus sezono ir „Top 16” etape pelnyti taškai, kai tuo tarpu šiemet „Žalgiris“ sužaidė dar tik septynis mačus. Tačiau tendencijos gana aiškios. 

Žinoma, galima būtų ginčytis, kad šį sezoną kauniečiai žaidžia kitaip ir labiau išnaudoja savo sutvirtėjusią priekinę liniją, kurią pernai tempė vienintelis Paulius Jankūnas. Tačiau, net ir prisidėjus Ianui Vougioukui, bei Brokui Motumui, „Žalgirio“ kapitono statistiniai rodikliai taip pat pagerėjo. Vis dėlto, varžovai netruko perkasti kauniečių žaidimo schemų, o stringant puolimui per aukštus žaidėjus, iš antrosios linijos pagalbos sulaukiama mažai. 

Pernai „Žalgiris“ Eurolygoje kalnų nenuvertė ir, panašu, kad, jei neįvyks kardinalių pokyčių (šiuo atveju tikrai nekalbu apie vyriausiojo trenerio atleidimą), šį sezoną tikėtis kažko daugiau taip pat nevertėtų. Skirtumas tik tas, kad šiemet gerbėjų lūkesčiai buvo kur kas didesni, tad ir dėl nesėkmių skauda labiau. 

Galiausiai, pralaimėjimas Kėdainių „Nevėžiui“. Pernai „Žalgiris“ reguliarųjį LKL sezoną baigė su keturiais pralaimėjimais, tiesa, visi buvo patirti prieš kitas tris stipriausias šalies komandas. Kėdainiečiai, nors ir žaidžia geriau, nei iš jų buvo tikėtasi, į aukštas pozicijas, bent jau kol kas nepretenduoja. 

Atlikus šiuos nedidelius palyginimus peršasi vienintelė išvada – nepaisant didelių lūkesčių, šio sezono „Žalgiris“ kol kas nėra geresnė komanda už tą, kurią kauniečiai buvo surinkę pernai. Nors atrodo, kad sudėtis yra neblogai subalansuota ir joje yra potencialiai net labai gerų krepšininkų, vienos detalės šioje dėlionėje akivaizdžiai trūksta – tai aiškiai išreikšto vieno komandos lyderio, kuris galėtų imtis iniciatyvos ir paskui save traukti visą komandą. 

Gintaras Krapikas labai mėgsta pozicinį krepšinį. Jame lengviau kontroliuoti rungtynių planą ir priversti žaidėjus laikytis drausmės, tačiau tuo pat metu toks gana statiškas žaidimas yra lengvai nuspėjamas varžovams. Pernai Andersonas buvo lyderis ne kartą ir ne du išgelbėjęs komandą rungtynėse kurios klostosi „ne pagal planą“. Šiemet tokio žaidėjo tiesiog nėra. 

Ar pakeitus vyriausiąjį trenerį būtų galima tikėtis ir pagerėjusio žaidimo? Neabejotinai pagrindiniu pretendentu tapti Krapiko įpėdiniu yra laikomas Šarūnas Jasikevičius, tačiau ar jam pavyktų priversti į savo vėžes sugrįžti po traumų, panašu, kad vis dar neatsigaunančius Kalnietį ir Pocių? Be realios situacijos, atsakymo į šį klausimą tikrai nėra. 

Tačiau šį vakarą žalgiriečiai į aikštę žengs tokie, kokie yra ir sieks pergalės kovoje dėl kelialapio į „Top 16” etapą. Vienintelė komandos sirgalių viltis – kad du skaudūs pralaimėjimai nenubloškė „Žalgirio“ į gilią krizę ir žaidėjai sugebės atrasti kelią į būtiną pergalę. 

O mane, tiesiogiai komentuojantį rungtynes galėsite išgirsti „TonyBet“ lažybose gyvai.

Lithuanian