Titulinis › Antano Guogos olimpinis dienoraštis: "Atidaryme - tikroji olimpinė dvasia"

Antano Guogos olimpinis dienoraštis: "Atidaryme - tikroji olimpinė dvasia"

2012-07-28 15:54

Liepos 27-osios vakarą tikrai prisiminsiu visą gyvenimą. Džiaugiuosi, kad pasinaudojau galimybe dalyvauti Londono olimpinių žaidynių atidaryme. Įspūdžių – daugybė. Prieš olimpinių delegacijų paradą anksčiau dalyvavę tokiame renginyje olimpiečiai baugino, kad teks daugybę valandų stovėti vietoje, laukti. Šįkart to nebuvo. Nuo olimpinio kaimelio iki pagrindinio stadiono ėjome pėsti, visą laiką judėjome. Kai kas sakė, kad ceremonija – per ilga, bet mums, ėjusiems parade, šį kartą buvo tikrai lengviau, nei ankstesnėse žaidynėse. Dėl sunkumų ankstesniuose atidarymuose krepšininkai nutarė nedalyvauti parade. Pasielgė protingai. Kita vertus, gaila, kai praleidi tokią galimybę.

Eidami stadiono taku nematėme kas vyksta tribūnose. Garsas buvo prastas – negirdėjome normaliai nei muzikos, nei ką kalbėjo pranešėjai. Todėl daugiausia bendravome tarpusavyje ir su kitų valstybių atstovais. O tai - labai įdomu. Dabar turiu daugybę nuotraukų su merginomis iš egzotinių šalių. Gal tai ir yra tikroji olimpiada? Bendravimas su žmonėmis iš viso pasaulio, bendras paradas, jokio pykčio, tik šypsenos, gera nuotaika, nuotraukos. Pabaigoje buvo truputį šaltoka, nes reikėjo stovėti vietoje. Bet dėl tokių įspūdžių vertėjo pakentėti.

Iki stadiono beveik visą laiką ėjau greta Virgilijaus Aleknos. Daug kalbėjomės. Virgilijus – labai išmintingas žmogus, iš jo galima daug išmokti. Jis negalvoja apie pasitraukimą iš sporto, apie tai, kad čia jau paskutinė jo olimpiada. Jis gyvena šia diena.

Dalyvauti olimpinių žaidynių atidaryme – didžiulė garbė. Tai gal tik vieną kartą gyvenime pasitaikiusi galimybė. Daug žmonių šios galimybės taip ir negauna. Ilgai svarsčiau, ar verta eiti. Bet pagalvojau – prie olimpinio judėjimo prisidedu nemažai, be to, tikrai neužimu kieno nors vietos parade. Labai gerai padariau, kad ėjau, nes tikriausiai tai bus ir paskutinis mano dalyvavimas atidaryme. Viską reikia vieną kartą pabandyti. Reikia džiaugtis tokia galimybe.  

Olimpinėse žaidynėse sutikau daugybę protingų žmonių. Viena tokių – mūsų misijoje Londone dirbanti Ingrida Kerušauskaitė. Ji moka septynias ar aštuonias kalbas. Su Omano atstovu per atidarymą kalbėjo arabiškai. Moka kinų kalbą. Matydamas ją pagalvojau – kokie mes, lietuviai, esame protingi. Būtent tokie žmonės reprezentuoja Lietuvą. Dabar jie išvažiavę, bet reikia, kad sugrįžtų į Lietuvą. Išsilavinę, pamatę pasaulį.

Olimpiada irgi simbolizuoja siekį judėti į priekį, galimybę konkuruoti su bet kuo pasaulyje. Norėdami sukurti daugiau gerų jausmų, džiaugsmo, pasitikėjimo, turime judėti.

Džiaugiuosi, kad esu viso to dalis, gyvenu olimpiniame kaimelyje, man čia žiauriai patinka. Kaimelyje – komunizmas. Viskas čia nemokama, net „McDonald‘s“ restoranas. Niekas čia negalvoja apie pinigus, tik apie sportą. Visi treniruojasi, ruošiasi varžyboms. Čia esi lyg kitame pasaulyje. Man pabūti čia beveik tris savaites – didžiulė garbė ir milžiniška patirtis.

Manau, kad tai pirmas ir paskutinis kartas, kai gyvenu olimpiniame kaimelyje. Noriu padaryti viską kuo geriau, kuo daugiau prisidėti, taip pat ir išmokti daugybės dalykų, kurie padės man siekti naujų aukštumų kitose srityse. Nes niekada nenoriu sustoti vienoje srityje. Nesvarbu, kokie rezultatai. Man svarbiausia – dalyvauti, padaryti viską, kas įmanoma, kad po to nereikėtų gailėtis dėl to, ką galėjau padaryti, bet nepadariau.

Šiandien į olimpinį kaimelį buvo atvykusi prezidentė Dalia Grybauskaitė. Atvežė deglą. Ir pasakė: “Atvežiau deglą Lietuvos krepšinio komandos vadovui.” Žinojau, kad deglą ji turėjo perduoti rinktinės kapitonui Linui Kleizai. Todėl nedrįsau eiti. Buvo kiek nejauku, niekas nežinojo, ką daryti. Linas susiprato ir nuėjo. Paskui man perdavė deglą. Dabar jis dega prie mūsų namo olimpiniame kaimelyje.

Vertiname prezidentės vizitą, tai pagarba mūsų sportininkams. Prezidentė labai gražiai pakalbėjo, esame jai dėkingi už vizitą. Rytoj ji bus krepšininkų rungtynėse su Argentina.

Aš būsiu visose krepšininkų rungtynėse, nes pirmiausiai esu Lietuvos krepšinio rinktinės vadovas. O ar bus laiko nueiti į kitų sporto šakų varžybas, priklausys nuo aplinkybių. Jei manęs kam reikės, tikrai padėsiu, būsiu ten, kur pakvies.

Labai daug darbo yra bendraujant su Tarptautine krepšinio federacija (FIBA). Ji per posėdį mums labai priekaištavo, kad per atrankos turnyrą rungtynėse su Venesuela Kęstutis Kemzūra paprašė minutės pertraukėlės, nors mūsų pergalė jau buvo garantuota. Aš atsistojau ir paaiškinau, kad tada buvo svarbi ne tik pergalė, bet ir taškų skirtumas. Juk turnyras tomis rungtynėmis nesibaigė. Bandė aiškinti, kad toks elgesys neatitinka olimpinės dvasios. Esu tikras – viską padarėme garbingai, todėl FIBA "stumti" ant mūsų neturi teisės. Tą paaiškinau FIBA, jiems tai nelabai patiko. Visų federacijų atstovai girdėjo mano paaiškinimą ir palaikė mus. Nėra ko čia ant mūsų mažiukų visas bėdas suversti”.

 

Lithuanian