Titulinis › Antano Guogos olimpinis dienoraštis: „Nepaėmėme to, kas mums buvo skirta“

Antano Guogos olimpinis dienoraštis: „Nepaėmėme to, kas mums buvo skirta“

2012-08-09 12:31

Emocijų po ketvirtfinalio daug. Ir jos tikrai nėra šviesios. Manau, kad galiu prisiimti visą atsakomybę, nes esu komandos vadovas. Tiksliau, buvau - tai paskutinės rungtynes, kai aš buvau rinktinės vadovas. Žinoma, aš neturėjau jokios įtakos žaidimui, nerinkau žaidėjų. Mano pareigos buvo kitokios. Trejus metus buvau su komanda. Padariau viską iš širdies. Iki paskutinės sekundės tikėjau pergale. Šis pralaimėjimas Rusijai – skaudžiausias, kokį Lietuva gali patirti. Nėra kitos šalies, kuriai būtų taip skaudu pralaimėti.

Treneris po rungtynių rūbinėje irgi pasakė – prisiimu atsakomybę. Tai yra vyriškas poelgis.

Rusai mums davė visus šansus laimėti. Kalbėjau su Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu Arvydu Saboniu. Jis irgi sakė - viskas buvo mūsų rankose. Tačiau mes nežaidėme taip, kaip prieš dvejus metus pasaulio čempionate Turkijoje. Trūko tos pozityvios energijos. Nebuvo to greito puolimo, komandinio žaidimo.

Dabar reikia įvertinti, kas nutiko, priimti sprendimus ir žengti į priekį. Tik jau be manęs.

Labai džiaugiuosi, kad turėjau galimybę pabūti su šia mylimiausia Lietuvos sporto komanda ir apskritai su krepšiniu, prisidėti prie jų gyvavimo. Rinktinės vadovo darbas tikrai nėra lengvas, atima daug jėgų, kurias galėsiu panaudoti kitoje srityje. Mano asmeniniai siekiai dabar bus kurti Lietuvoje kuo daugiau darbo vietų. Pamačiau, kad gyvenimas ir sportas nėra tik krepšinis.  Bet nuo krepšinio tikrai nenutolsiu. Visada būsiu šalia ir, kai tik reikės, visada padėsiu. Netyčia įsitraukiau į šią veiklą, o dabar imsiuosi to, ką moku geriausiai.

Reikia pripažinti, kad šiandien nebuvome komanda, nebuvome kartu, nepadarėme visko, kas įmanoma. Mačiau tai iš arti. Ir rūbinėje, ir žiūrėdamas iš pirmos tribūnų eilės. Puiku, kad Mantas Kalnietis ėmėsi iniciatyvos kai buvo labai sunku. Uždegė komandą. Bet ta liepsna ilgai nedegė, nes  pritrūko vienybės

Specialistai turi išanalizuoti, nuspręsti, kas negerai, ką reikia keisti. Privalome padaryti viską, kad tik Lietuvos krepšiniui būtų geriau ir šalies rinktinė išliktų pasaulio elite. Aš tikrai nebūsiu vienas tų, kurie priiminės šiuos sprendimus. Yra visokių interesų, į kuriuos nenoriu veltis. Tikrai negalime sakyti, kad viskas yra gerai. Pasiekėme labai daug, tačiau nepakankamai. Rusai sužaidė labai prastai, bet mes nepaėmėme to, kas mums buvo skirta. Tai – didžiulė problema. Tas pats buvo pernai Europos čempionate, kai pralaimėjome Makedonijai. Ar tai žaidėjų, ar trenerių ar kažkieno kito kaltė, tikrai nesiimsiu spręsti. Jei kažko trūksta, reikia sustiprinti kolektyvą, jei atrodo, kad viskas gerai, nereikia daryti nieko. Manau, kad yra daug protingų žmonių, kurie viską supranta ir gali pareikšti savo nuomonę. Yra Arvydas Sabonis, kuris turi priimti sprendimus, nes jis – didžiausias autoritetas.

Iki kitos olimpiados – ketveri metai. Ji - naujas tikslas, nauja karta, naujas pakilimas.

O dėl visų kitų sporto šakų galiu pasakyti – rezultatai kalba už save. Labai džiaugiuosi dėl mūsų sportininkų pasiekimų.Vakar vakare Vilniuje buvo iškilmingai sutikta olimpinį aukso medalį iškovojusi plaukikė Rūta Meilutytė. Tikiu, kad ji taps naujos sportininkų kartos, gimusios jau Nepriklausomoje Lietuvoje, simboliu bei įkvėpimo šaltiniu kiekvienam jaunam žmogui. Pavyzdžiu, kad viskas įmanoma.

Tai tikriausiai paskutinis mano olimpinio dienoraščio įrašas. Visiems linkiu gerų darbų, dirbti iš širdies, tikėti sėkme iki paskutinės akimirkos.

 

Lithuanian