Titulinis › Antano Guogos olimpinis dienoraštis: “Mūsų plaukikus galima vadinti didvyriais"

Antano Guogos olimpinis dienoraštis: “Mūsų plaukikus galima vadinti didvyriais"

2012-07-29 15:10

Vakar ir šiandien stebėjau olimpinių žaidynių plaukimo varžybas. Ir kalbėjausi su plaukimo sporto atstovais apie šios sporto šakos situaciją Lietuvoje. Supratau štai ką. Kai Bahamų ar kokios Afrikos valstybės slidininkai dalyvauja žiemos olimpinėse žaidynėse, jie vadinami herojais, nes jų šalyse nebūna sniego. Mūsų plaukikus irgi galima vadinti didvyriais – juk neturime nė vieno visus metus veikiančio normalaus baseino. Tik trumpus, 25 metrų. Tokiuose gali savo malonumui pasiplaukioti, bet ne pasirengti olimpiadai. Todėl mūsiškiai išvažiuoja treniruotis į Angliją, Ameriką...

Problemų plaukimo sistemoje ir daugiau. Nėra ne tik baseinų, bet trūksta ir specialistų. Plaukimui kasmet vis sunkiau. Todėl ši olimpiada – vienas paskutinių šansų kovoti dėl medalių. Nebent mūsų šalies sporto valdžia skirs didesnį dėmesį plaukimo bazėms, treniruočių sąlygoms.

Giedrius parodė, kad gali tai padaryti. Tikiu, kad šiandien jis laimės medalį. Giedriaus sportinė forma dabar – nereali, turbūt geriausia karjeroje. Tikiu juo. Tikiu ir Rūta Meilutyte. Šia talentinga jaunuole, rodančia labai aukštus rezultatus. Jos noras ką nors pasiekti – milžiniškas. Rūtai viskas – prieš akis. Ši olimpiada jai tarsi apšilimas. Sunkiai dirbdama Rūta pasieks labai daug.

Apie jo pirmąsias olimpines žaidynes šiandien kalbėjau su Virgilijumi Alekna. Jis pasakojo, kad 1996 metais Atlantoje buvo labai sunku. Ten jis užėmė penktąją vietą. Pergalės atėjo vėliau. Manau, sportininkus reikia kuo jaunesnius išsiųsti į olimpines žaidynes, kad apsiprastų su jose tvyrančia įtampa. Viskas ateina su patirtimi.

Šiandien pirmas rungtynes žais krepšininkai. Turėjome šiek tiek sunkumų dėl akreditacijų į Olimpinį kaimelį. Pradžioje jame negalėjo gyventi gydytojas Rimgaudas Gudas, rinktinės siela Juozukas Petkevičius ir adminstratorius Žydrūnas Vilenčikas. Nebuvo vietų - tvarka labai griežta. Padarėme viską, kad tų vietų atsirastų ir visa komanda būtų kartu. Galėjau atiduoti savo akreditaciją Juozukui, tačiau taip negalima... Radome kitų būdų, todėl visa rinktinė gyvens kaimelyje.

Žaidėjai labai norėjo, kad Juozukas būtų šalia, padėtų. Jis jiems labai reikalingas, už mane daug naudingesnis rinktinei. Mano darbas – daugiau organizacinis. Tiems, kurie galvoja, kad labai veržiausi į rinktinės vadovo postą, galiu pasakyti – prieš dvejus metus Turkijoje jo niekas nenorėjo. Tačiau nutiko kaip nutiko. Džiaugiuosi, kad tąkart laimėjome medalius, viliuosi jų ir dabar... Kartais galvoju, kad buvau kaip talismanas, nors netrūko ir kasdieninių darbų, pagalbos sprendžiant problemas.

Planuoju po žaidynių iš rinktinės vadovo pareigų pasitraukti. Manau, kad šią poziciją turi užimti daugiau patirties turintis asmuo. Man krepšinis - daugiau hobis, malonumas. O ir nenoriu užsisėdėti vienoje vietoje.

 

 

 

 

 

Lithuanian